Ar verta gerti pieną, ar ne, spręskite patys.

Pienas. Būsite sveiki?

Ar verta gerti pieną, ar ne, spręskite patys.

Labai dažnai žmonės klausia, ar galima gerti pieną. Išgirdę neigiamą atsakymą, sako: štai daugelis vegetarų geria pieną, valgo sūrį ir varškę.

Šiame skyriuje  išsiaiškinsime, kodėl pieno ir pieno produktų reikėtų vengti tiek valgant žaliąjį, tiek įprastą maistą. 

Pieną, šį universalų produktą, gamta sukūrė į pasaulį atėjusiai naujai gyvybei, kad ji turėtų kuo maitintis, galėtų greitai augti ir savarankiškai gyventi. Piene esančios medžiagos turi skatinti tam tikros būtybės kuo spartesnį augimą ir vystymąsi. Lentelėje pateikti įvairių biologinių rūšių naujagimių augimo tempai.

4 lentelė. Naujagimio svorio didėjimo priklausomybė nuo kalcio ir proteino kiekio piene

Proteinas, mg Kalcis, mg dvigubas svorio didėiimas per parą 

Žmogus 1,2 27 120 

Arklys 2,4 89 60

Karvė 3,3 120 47

Ožka 3 143

Avinas 4,1 178 19

Šuo 7,1 8

Katinas 9,5 7

Žiurkė 11,8 4,5

Kad veršelis galėtų kuo greičiau atsistoti ant kojų, jam reikia daug kalcio ir baltymų. Juk pasiekti tešmenį jis gali tik stovėdamas. Taip yra ir su ožiuku, kumeliuku ir kt. O argi žmogaus naujagimis iškart pašoka ant kojų ir laksto? Juk ne. Beveik metus kūdikis praleidžia horizontalioje padėtyje.

Akivaizdu, kad per tą laiką vystosi smegenys ir nervų sistema, o ne griaučiai ir raumenys. Todėl jam nereikia tokio didelio kalcio ir proteinų kiekio piene, kaip kačiukams ir šuniukams. Kad kūdikis vystytųsi, medžiagų santykis piene turėtų būti kitoks nei veršeliui. Kažin ar gerai, kad mišiniais su karvės pienu maitinami vaikai atrodo įmitę ir jų svoris sparčiau auga? Kažin ar vaiko kaulai ir griaučiai turėtų taip sparčiai tvirtėti? Į šiuos klausimus žmonija dar turės atsakyti.

 O ką jau kalbėti apie suaugusį žmogų? Antai karvės pieno reikia, kad sparčiau tvirtėtų jauniklio griaučiai ir raumenys, tuo tarpu jau susiformavusiam organizmui nebereikia tiek daug baltymų ir kalcio. Suaugusio žmogaus organizmo gyvybinėms funkcijoms užtikrinti būtinas visiškai kitoks medžiagų santykis, o ne  augimą spartinantis. Gyvūnijos pasaulyje pieną jaunikliai vartoja iki tam tikro amžiaus, vėliau pereina prie kiekvienai rūšiai adekvataus maisto.

Pieno netolerancija. Pieno cukrus – laktozė 

Pasitelkime mums žinomo akademiko Ugolevo darbus. Grįžkime dar kartą prie žindymo – bus aiškiau suprasti, kodėl vaikų organizme pienas virškinamas, o suaugusiųjų – ne. Taigi štai ką Ugolevas mano apie kūdikio maitinimą karvės pienu:

Jei remsimės subalansuotos mitybos teorija, motinos pieno pakaitas – mišiniai su karvės pienu – puikus produktas. Nedideli cheminės sudėties skirtumai neva ne tokie svarbūs. Bet adekvačios mitybos teorijos šalininkai mano, kad pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais toks pakaitas netinkamas, o pirmomis dienomis net labai pavojingas.

Šis pavojus susijęs su intensyvia endocitoze, kuri vyksta žarnyne po gimimo, t. y.  makromolekulių įsiurbimu ir jų  pernešimu į kitas organizmo vietas. Kitaip tariant,  žarnyno sienelėse esantys receptoriai gaudo įvairių rūšių molekules, paskui greitai panardina jas vezikulių (pūslelių) pavidalu į suformuotas citoplazmos įdubas. Šio proceso poveikis gali būti įvairialypis, vienas jų –  imunoglobulinų patekimas iš motinos organizmo į vaiko organizmą. Tačiau jei motinos pieną pakeisime kitų žinduolių pienu, vykstant tam pačiam endocitozės procesui,  į organizmą pateks svetimų antigenų, nes kūdikio virškinamajame trakte dar nėra imuninio barjero. Tokio reiškinio poveikis, imunologų vertinimu, yra neigiamas. Nors endocitozė – natūralus procesas, jis neužkerta kelio patekti į kūdikio organizmą svetimų baltymų lavinai. Praėjus kelioms dienoms po gimimo, endocitozės mechanizmas, galima sakyti, visiškai nustoja veikti. Šiame amžiaus tarpsnyje mitybos pienu vaizdas visai kitoks, jis liudija  ryškius  karvės ir motinos pieno skirtumus.

Laktozės motinos piene daug daugiau nei karvės. Jei kūdikis normaliai maitinamas, dalis laktozės atsiduria storojoje žarnoje, taigi susidaro palanki, rūgštoka terpė pieno rūgšties ir kitoms naudingoms bakterijoms. Karvės pieno laktozė, priešingai, nepasiekia storosios žarnos, tad joje vyksta ne pieno rūgšties fermentacija, o puvimo reakcija,  kurios produktai nuolat nuodija kūdikio organizmą. Kadangi žarnyno ir kepenų imunitetas per silpnas kovoti su toksinais, gali sutrikti tiek fizinis, tiek protinis kūdikio vystymasis ir nebūtinai tik pradinėje stadijoje...

Bet mus labiau domina, ar suaugusiojo organizmas geba virškinti pieną. Ar pieno produktai  bent kiek naudingi, nors jie nuolat reklamuojami  televizorių ekranuose? 

Dar kartą pacituosiu Ugolevą: 

...šimtai milijonų ir net milijardų žmonių netoleruoja pieno. Nustatyta, kad, nuo žindymo perėjus prie mišrios mitybos, iš dalies slopinamas  genas, kontroliuojantis laktazės (laktozę, arba pieno cukrų, skaidančio fermento) sintezę. Manoma, kad laktazės genas slopinamas nevienodu intensyvumu, tai pareina nuo konkrečios etninės grupės istorijos ir galbūt nuo pieno vartojimo kultūros nusistovėjusių tradicijų konkrečios tautos formavimosi priešaušriu.

 

Kitaip tariant, kai tik kūdikis nustoja žįsti ir ima pats maitintis, laktazės sintezę reguliuojantis genas slopinamas, todėl vaiko organizmas nebevirškina pieno. Jei vaikas ir toliau maitinamas pienu, organizmas taip pat nesiliauja gaminti laktazės. Akademikas Ugolevas pateikia duomenis, iš kurių matome, kad  pieno netoleruoja 6–12% europiečių ir amerikiečių, 70% Artimųjų Rytų gyventojų, japonų, Grenlandijos eskimų, Amerikos indėnų, afrikiečių, Šri Lankos gyventojų ir kt. Remiantis Vokietijoje paskaitas apie pieno žalą skaitančio gydytojo Valterio Veito (W. Veith) duomenimis, 95% afrikiečių  ir indėnų nesugeba pasisavinti pieno.

Norėčiau dar kartą pacituoti Ugolevą:

Jei kažkurio fermento stinga, atitinkamas substratas praslysta į plonąsias žarnas ir tampa įvairiausių bakterijų grobiu. Susidarę bakteriniai metabolitai kartais sukelia viduriavimą, kartais – sunkias ligas, apsinuodijimą, šoką ir net mirtį... Bakterinės floros slopinimas antibiotikais gali slopinti ir pieno netoleravimą. Tačiau, žmonės, kurių organizme laktazės stygius vienodas, gali arba netoleruoti pieno baltymų, arba juos normaliai pasisavinti. Taip atsitinka dėl dviejų priežasčių:

1) skirtingos bakterinės mikrofloros (vienų žmonių ji negamina toksinių metabolitų, kitų, priešingai, jas gamina) ir

2) apsauginės kepenų funkcijos būklės.

Laktozė susideda iš gliukozės ir galaktozės. Ir jei laktozė toleruojama bei suskaidoma, suaugusiojo organizmas pasisavina tik gliukozę, o galaktozės – ne. Tai rezervinis cukrus. Šias atsargas naudoja  vaiko kepenys, jei kūdikis žindomas nereguliariai. Kai tik kūdikis nebežindomas – galaktozės skaidymas liaujasi. Kūdikio organizme gliukozės jau turėtų būti sukaupta glikogeno pavidalu. O kas atsitinka į organizmą patekus galaktozei?

Organizmas ją turėtų pašalinti, bet vietoj to dažniausiai kaupia. Įdomiausia, kad, be visiems žinomų kūno vietų, kaip sąnariai ir poodiniai riebalai, galaktozės atsargos kaupiasi akies lęšiuke ir sukelia kataraktą.

Dar viena galaktozės sankaupų vieta – lytinė sistema. Ištyrus spermatozoidų judrumą vyrų spermoje, nustatyta tiesioginė priklausomybė nuo pieno vartojimo – 25% europiečių, norinčių pradėti vaiką, susiduria su sunkumais.

Afrikoje ir Azijoje, kur neįprasta vartoti pieno produktų, tokių problemų nekyla. 

Pieno baltymai ir riebalai.

Žvilgtelėkite dar kartą į 4 lentelę. Joje matome, kad net intensyviai augančiam kūdikiui motinos piene gamtos skirta palyginti nedaug proteinų. Pagrindinė pieno proteino dedamoji – kazeinas. Jį skaido fermentas reninas, gaminamas veršelio skrandyje. Renino esama bet kurio gyvūno skrandyje, bet kiek kitokio – skirto savam pienui. O vaiko skrandyje tokio fermento nėra. Motinos pienas tiekiamas kartu su  pieno baltymą virškinančiomis bakterijomis. Taigi karvės pieno proteino dedamosios –  globulinas ir albuminas – skiriasi nuo esamų žmogaus organizme ir negali būti vartojamos pagal tiesioginę paskirtį.

Taigi, kai tik veršelis nustoja žindęs, reninas jo organizme nebesigamina. Jei vėl imsime jį girdyti pienu, gyvulėlis susirgs ir greičiausiai pastips. Žmogus taip pat negali virškinti kazeino. Tai ypatingas baltymas, kurio struktūra kiekvieno gyvūno organizme vis kitokia. Bet kadangi organizmas geba pasisavinti iš žarnyno visus baltymus, kazeinas patenka į kraują ir sukelia alerginę reakciją, nes organizmas į jį reaguoja kaip į įsibrovėlį. Manau, daugelis tėvų yra apie tai girdėję. Susiurbti iš žarnyno visus baltymus gali ir suaugusiojo organizmas. Baltymų panašumas gali išprovokuoti ne tik alergijas, bet ir autoimunines ligas. Tai pirmas žingsnis cukrinio diabeto link.

Baltymams virškinti organizmas turi pagaminti labai daug rūgšties, o ji kenkia inkstams. Nustatyta inkstų ligų ir mitybos pieno produktais tiesioginė priklausomybė. Medicinos žurnaluose galite rasti daugybę publikacijų šia tema.

Pereisime prie riebalų, kurių yra pieno sudėtyje. Iškart pabrėšiu, kad šie riebalai oksiduoti. Gamta  numatė žindymo sterilumą, t. y. žinduklio įsiurbiamas pienas neturi sąlyčio su oru. Karvės pienas daugybę kartų pilstomas, todėl jo komponentai oksiduojasi.

Oksiduotasis cholesterolis daug kenksmingesnis už paprastą. Etiketėse neteisingai nurodomas ir procentinis riebalų kiekis piene. Jei  matome užrašą «2%», dar nereiškia, kad piene yra 2% riebalų.

Šis rodiklis atspindi riebalų kiekį  vandenyje, kurio yra piene.  Jei atskirtume vandenį, pieno masėje jis išaugtų iki 20%. Argi galima tokį produktą vadinti „dietiniu“? Tad ką jau kalbėti apie varškę ir sūrį? Juose riebalų daugiau nei 50%, kadangi sumažėja vandens. Linkusiems tukti žmonėms vartoti pieną nerekomenduojama.

Kalcis – žala ar nauda?

Tam, kad suprastume, ar didelis kalcio kiekis piene mums naudingas ar žalingas, pirmiausia pakalbėkime apie normas. Buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo nustatytos šios kalcio vartojimo normos:

Moterys

25–50 metai 800 mg/parai 

Vyresnės nei 50 metų 1200 mg/parai

Vyrai

25–65 metai 800 mg/parai

Vyresni nei 65 metų 1200 mg/parai

Iš kur atsirado tokios normos? Žinoma, iš vidutinio per parą suvartojamo tradiciškai besimaitinančių žmonių maisto. Bet šie skaičiai jokiu būdu neatspindi tikrovės. Vidutinis amerikietis suvartoja 1400 mg kalcio kasdien. Pavyzdžiui, Japonijoje, paros kalcio norma yra 300 mg. Patys pagalvokite: žmogaus organizme, išskyrus griaučius, yra apie 10 g kalcio. 10% šio kiekio mums siūloma suvartoti per parą. O kam gi??? Juk žmogaus organizmas per 10 dienų VISO kalcio nepraranda. O kaip tada tie badaujantieji, kurie geria distiliuotą vandenį? Jie gali visą mėnesį apsieiti be kalcio. Akivaizdu, kad organizmo veikla taip suderinta, kad jis nepašalins jam reikalingo kalcio. Kalcio (arba kito elemento) organizme stinga ne dėl to, kad jo trūksta maiste, jo stinga dėl sutrikusio mechanizmo, kuris neleidžia išplauti kalcio. 

Ar žinote, iš ko susidaro nuosėdos organizme, vadinamieji akmenys ir aterosklerotinės plokštelės? Dažniausiai girdime apie cholesterolį, druskas. Bet kažkodėl niekas nekalba apie tai, kad cholesterolio sankaupų (aterosklerozė), inkstų ir tulžies pūslės akmenligės, kasos veiklos  sutrikimų didžiausias kaltininkas yra kalcis. Antai magnio, kalio ir natrio druskos tirpsta vandenyje ir pasišalina per inkstus. Tuo tarpu kalcio druskos gali nusėsti organizme visam laikui ir tapti nemalonių diagnozių priežastimi. Tokia yra šio elemento savybė. 

Kaipgi organizmas reaguoja į pernelyg didelį kalcio kiekį? Jis slopina kalcio įsiurbimą. Beveik visas kalcis,  gaunamas su pieno produktais, pašalinamas kartu su šlapimu ir išmatomis. Užtat  pieno baltymas didina kraujo rūgštingumą kraujyje, kurį organizmas turi slopinti kaulų kalciu. Štai koks paradoksas. Kuo daugiau suvartojama kalcio kartu su pienu, varške, sūriu, tuo daugiau jo netenka kaulai tradiciškai maitinantis.

Akademikas N. Druzjakas (Ню Друзьяк) parašė puikią knygą „Kaip pailginti sparčią  gyvenimo tėkmę“. Joje apžvelgiami ilgaamžiškumo fenomeno tyrinėjimai ir  per didelio kalcio vartojimo žala žmogaus organizmui. Druzjakas daro išvadas, kad per didelis kalcio kiekis vandenyje, pieno produktuose gali būti ligų ir priešlaikinio senėjimo priežastimi, nors  gydytojai rekomenduoja vartoti kalcio priedus. Tose ilgaamžių gyvenamose vietovėse, kuriose Druzjakas atliko tyrimus, nustatytas mažas kalcio kiekis vandenyje ir nėra  pieno produktų vartojimo tradicijos. Pacituosiu knygos ištraukas:

Per didelis kiekis kalcio, bet kurio cheminio junginio forma patekusio į organizmą kartu su pienu ir pieno produktais, nusėda inkstuose, sudarydamas, be fosfatinių, karbonatines ir oksalatines kalcio druskas, iš kurių formuojasi inkstų akmenys. 

Kaitinamame karvės piene taip pat pakinta kalcio cheminės savybės, beje, ne į gerąją pusę – susidaro kalcio fosfatas. Tai naujas sunkiai  tirpstantis junginys, kurio reakcija šarminė. Jis gali nusėsti įvairiose kūno vietose, bet dažniausiai fosfato akmenų kaupiasi inkstuose ir kasoje...

Praskiedus karvės pieną, tai dažnai daroma verdant pieniškas košes su trupučiu vandens, kažkuri dalis kalcio taip pat gali virsti kalcio fosfatu, kenksmingu mūsų organizmui. 

Derėtų dar kartą atkreipti dėmesį į ypatingas ožkos pieno savybes. Tik šio pieno sudėtyje yra kalcio chlorido ir daug kalcio fosfato. Šie elementai aktyviai dalyvauja trombų susidarymo, kalcio druskų nusėdimo sąnariuose reakcijose. Todėl suaugusiesiems ožkos pienas kenkia daugiau nei karvės. Auginantys ožkas turėtų susimąstyti.

Dar neseniai Suomija pirmavo pasaulyje pagal suvartojamo pieno kiekį vienam žmogui ir pagal kraujotakos ligų skaičius. Dabar Suomija gerokai sumažino pieno vartojimą. Aš netgi gavau padėkos laišką iš buvusio Suomijos prezidento Urho Kalevo Kekoneno (Urho Kaleva Kekkonen), kuriame jis man dėkoja už tai, kad iškėliau viešumon per didelio kalcio vartojimo problemas.

Iš to galima daryti vienareikšmę išvadą: per didelis kalcio kiekis pieno produktuose visiškai nenaudingas organizmui. Net kenkia žmogui. Žinoma, čia derėtų atsižvelgti ir į kalcio santykį su kitais į organizmą patenkančiais elementais. Vien iš pateiktų citatų aiškiai matyti, kad pieno produktus reikėtų išbraukti iš valgiaraščio, jei norime, kad organizmas mums ilgai tarnautų.

Pieno gamyba

Apžvelgėme cheminės pieno sudėties didžiausią poveikį organizmui. Dabar panagrinėkime technologinį procesą – pasterizavimą. Pasterizavimu vadinamas pieno kaitinimas siekiant sunaikinti bakterijas. Ilgai laikomas toks pienas greičiausiai ne surūgs, o prasmirs. Kodėl? Mat  pasterizavimas sunaikino pieną rauginančias bakterijas, tačiau visų puvimo bakterijų nespėjo sunaikinti. Taigi  neturėdamos varžovų jos sparčiai dauginasi. Gamintojai į pieną prideda konservantų, kuriam laikui prislopinančių puvimo procesus. Ką mus telieka daryti? Arba ryti konservantus, arba puvimo bakterijas kartu su jų gyvybinės veiklos produktais. 

Visi kiti rauginto pieno produktai, kaip jogurtas, kefyras, sūris, varškė ir pan., ne geresni už pieną. Kalcio, baltymų ir riebalų kiekis juose dar didesnis. Bet kuo labiau apdorotas produktas, pagamintas iš rauginto pieno, jame savo darbą jau bus atlikusi didžiausia galybė įvairiausių bakterijų. Gydytojas Veitas savo paskaitose yra kalbėjęs, kad kiečiausiame sūryje nebelieka jokių maistinių medžiagų. Tai tiesiog mikroorganizmų fekalijų rinkinys. Šis produktas nieku gyvu neturėtų patekti į žmogaus virškinamąjį traktą.

Po visų šių apie pieną išsakytų blogybių taip ir knieti paklausti, o ką daryti su stereotipu: juk kaime karvė laikoma pagrindine maitintoja? Žinoma, kai kalbama apie gyvybę ar mirtį, apie išgyvenimą, tenka maitintis tuo, ką gauni. Be to, šviežio naminio pieno sudėtyje nėra tiek daug kenksmingų medžiagų kaip pasterizuotame. Taigi kokia yra pieno sudėtis? Pažiūrėkime, kokių medžiagų gali būti piene: 

• fekalijų;

• bakterijų;

• virusų;

• antibiotikų, kuriais gydomi galvijai;

• hormonų, kuriais šeriami galvijai siekiant didesnio primilžio;

• organinių pesticidų, kurie patenka su pašaru ir kaupiasi karvės organizme. Pesticidų kiekis mėsoje tūkstantį kartų didesnis nei pašaruose.

Visiems, kurie turi interneto prieigą, labai rekomenduoju pasiklausyti daktaro Veito paskaitų, kuriose, be savo veiklos, jis pateikia pasaulinį pripažinimą pelniusių specialistų, autoritetingų mokslinių centrų tyrinėjimų rezultatus ir prieina išvadą: pieno produktų vartojimas gali sukelti prostatos, pieno liaukų, kiaušidžių, tiesiosios žarnos vėžį, osteoporozę, nutukimą, akmenligę, kataraktą, vidurių užkietėjimą.

Ar verta gerti pieną, ar ne, spręskite patys.

Kam aktualu kuo pakeisti pieną? daugiau info, receptu rasite el.knygoje

'' 3 dienų kokteilių programa" CIA..

Ištrauka iš Pavel Sebastjanovič knygos ; "Nauja knyga apie žaliavalgystę arba kodėl karvės-plėšrūnės" knygos..

greitu laiku ši knyga- elektoninis variantas-atsiras el.knygu skyrelyje; www.ilgamgyvenimui.lt