Miške nutinka keistas dalykas.

Pamatę žemuogę, pasilenkiame, nuskynę mažą raudoną uogą ją suvalgome ir einame toliau.

Lapai lieka.

Ir greičiausiai nė nesusimąstome, kad žemuogė – tai ne tik kvapni vasaros uoga. Jos lapai taip pat nuo seno buvo renkami, džiovinami, naudojami žolelių arbatoms ir derinami su kitais augalais.

Šiandien domimės augalais iš įvairiausių pasaulio kraštų, mokomės jų pavadinimus ir ieškome būdų įtraukti juos į savo mitybą.

Tačiau kartais daug prasčiau pažįstame tai, kas auga visai šalia.

Gal mūsų gamtoje netrūksta įdomių augalų? Gal mes tiesiog nustojome juos pastebėti?

Žemuogė, kurią pažįstame tik iš dalies

Miškinę žemuogę (Fragaria vesca) pažįsta beveik kiekvienas.

Balti žiedai, žali trilapiai lapai ir, žinoma, mažos raudonos uogos, kurių kvapas kartais nustelbia net gerokai didesnes braškes.

Tačiau mūsų santykis su žemuoge šiandien labai paprastas:

laukiame uogos.

Kol jos nėra, pats augalas beveik neįdomus.

Ir tai puikiai parodo, kaip esame įpratę žiūrėti į augalus apskritai. Dažnai pažįstame tik tą jų dalį, kuri atsiduria mūsų lėkštėje.

Morka? Šaknis.

Obelis? Obuolys.

Žemuogė? Uoga.

Tačiau augalas yra daugiau nei viena jo dalis.

Žemuogių lapai – geras to pavyzdys.

Ką slepia žemuogės lapas?

Iš pirmo žvilgsnio – tiesiog žalias lapas.

Tačiau jame natūraliai aptinkama įvairių augalinių junginių, tarp jų polifenolių, flavonoidų ir taninų.

Pavadinimai skamba sudėtingai, bet bent vieną jų poveikį skoniui tikriausiai esate pajutę daugybę kartų.

Ar žinote tą lengvai sutraukiantį, sausoką pojūtį burnoje išgėrus stiprios arbatos?

Prie jo prisideda taninai.

Tai natūraliai įvairiuose augaluose aptinkami junginiai. Jų yra arbatoje, kakavoje, kai kuriuose vaisiuose ir uogose – taip pat ir žemuogių lapuose.

Dėl to pats žemuogės lapas yra visai kitoks nei saldi jos uoga.

O ką visa tai reiškia mums?

Kalbant apie augalus labai lengva pradėti ieškoti vienos ypatingos medžiagos ar vieno atsakymo į klausimą: „Kuo tai naudinga?“

Tačiau augalinės mitybos stiprybė dažnai slypi ne viename ingrediente.

Ji slypi įvairovėje.

Polifenolių ir flavonoidų natūraliai gauname valgydami įvairų augalinį maistą – uogas, vaisius, daržoves, žalumynus, ankštinius ir kitus augalus.

Skirtinguose augaluose aptinkami skirtingi jų deriniai, todėl žemuogių lapus prasmingiau matyti ne kaip „stebuklingą žolelę“, o kaip dar vieną augalinės mitybos įvairovės dalį.

Ir tai keičia patį klausimą.

Vietoje:

„Kuris augalas pats naudingiausias?“

galime paklausti:

„Kiek skirtingų augalų atsiranda mano mityboje?“

Vaisiai. Uogos. Daržovės. Ankštiniai. Sėklos. Prieskoninės žolelės. Lapiniai augalai.

Kuo įvairesnė mūsų lėkštė, tuo įvairesni ir augaliniai ingredientai, kuriuos su ja gauname.

Žemuogių lapai gali būti viena nedidelė tokios įvairovės dalis.

Žemuogių lapų arbata – visai kitokia žemuogė

Išgirdę žodžius „žemuogių arbata“ galime įsivaizduoti saldų, ryškiai uogomis kvepiantį gėrimą.

Tačiau arbata iš pačių žemuogių lapų kitokia.

Jos skonis augališkesnis, švelnesnis, gali turėti lengvai sutraukiantį poskonį.

Nes geriame ne uogą.

Geriame lapų užpilą.

Džiovinti žemuogių lapai gali būti naudojami vieni arba derinami su kitais augalais.

Tačiau arbata – tik viena šios istorijos dalis.

Nes žemuogės lapas iškelia kur kas įdomesnį klausimą.

Kada nustojome pastebėti valgomus augalus aplink save?

Apsižvalgykite pievoje, miške ar sode.

Ten auga daugybė augalų, kuriuos matome nuolat, tačiau apie maistą juos pamatę tikrai pagalvojame ne pirmiausia.

Dilgėlę apeiname.

Kiaulpienę pjauname.

Garšvą raunam.

Žemuogės lapus paliekame ir laukiame uogų.

Keista ketveriukė, tiesa?

Tačiau visi šie augalai turi naudojimo maistui tradiciją.

Jauni, tinkamai paruošti dilgėlių lapai naudojami sriubose ir žalumynų patiekaluose. Kiaulpienės taip pat nuo seno pažįstamos virtuvėje. Jauni garšvos lapai gali būti naudojami kaip žalumynai.

O žemuogė?

Jos mes nepamiršome.

Tiesiog susikoncentravome į uogą ir beveik nustojome matyti likusį augalą.

Gal „piktžolė“ kartais tėra mūsų požiūris?

Garšva čia yra puikus pavyzdys.

Kas turi sodą, tikriausiai žino, kaip atkakliai ji gali plisti. Todėl pamačius garšvą pirmoji mintis dažnai būna ne „ką iš jos pagaminti?“, o „kaip jos atsikratyti?“.

Bet pats augalas nuo mūsų požiūrio nepasikeičia.

Pasikeičia tik tai, kaip į jį žiūrime.

Tas pats nutinka su daugeliu mums įprastų augalų.

Vieną pavadiname maistu.

Kitą – žolele.

Trečią – piktžole.

O kartais skirtumas tarp šių kategorijų nėra toks aiškus, kaip esame įpratę manyti.

Keturi augalai, kuriuos pažįstame geriau, nei manome

Būtent augalų įvairovės idėja įdomiai atsiskleidžia ir GraSole „Augalų karalienės“ mišinyje.

Jame susitinka keturi mums gerai pažįstami augalai:

žemuogė + dilgėlė + kiaulpienė + garšva.

Ši kombinacija įdomi ne todėl, kad joje būtų kažkas egzotiško.

Kaip tik priešingai.

Visus keturis augalus pažįstame, tačiau į kiekvieną esame išmokę žiūrėti skirtingai:

žemuogėje ieškome uogos, dilgėlės vengiame, kiaulpienę pjauname, o su garšva kovojame darže.

Mišinyje jie susitinka jau visai kitu pavidalu – kaip augalinės mitybos įvairovės dalis.

Džiovintus ir susmulkintus augalus paprasta įtraukti į šiuolaikinę virtuvę – berti į glotnučius, sultis, salotas, sriubas ar kitus kasdienius patiekalus.

Čia nereikia ieškoti vieno „stebuklingo“ ingrediento.

Idėja daug paprastesnė:

daugiau skirtingų augalų kasdienėje mityboje.

Supermaistas nebūtinai turi skambėti egzotiškai

Esame įpratę, kad naujas ir įdomus augalinis ingredientas turi atkeliauti iš labai toli.

Tačiau augalo vertės nenulemia tai, kaip egzotiškai skamba jo pavadinimas.

Kartais daug lengviau susižavime augalu iš kito pasaulio krašto nei tuo, kuris auga už mūsų pačių namų.

Ir tai nereiškia, kad vienas yra geresnis už kitą.

Tai tik priminimas, kad augalinės mitybos įvairovė gali prasidėti ir nuo labai paprastų, pažįstamų augalų.

Žemuogė tam puikiai tinka.

Nes jos nereikia atrasti.

Reikia tik pastebėti, kad ji turi ne vien uogas.

O jeigu žemuogių lapų norisi prisirinkti patiems?

Laukinių augalų rinkimas gali būti malonus vasaros ritualas, tačiau čia svarbiausia – pažinimas.

Rinkite tik tuos augalus, kuriuos tikrai mokate atpažinti.

Venkite intensyvaus eismo kelių, pramoninių teritorijų, purškiamų laukų ir kitų galimai užterštų vietų.

Taip pat verta rinkti atsakingai – nenurinkti visų lapų nuo vieno augalo ar visos augavietės.

Jeigu laukinių augalų gerai nepažįstate, nereikėtų jų rinkti vartojimui vien pagal internete pamatytą nuotrauką.

Gamta gali būti mūsų virtuvės dalis, tačiau pirmiausia turime ją pažinti.

Gal žemuogę visą laiką pažinojome tik iš dalies?

Kitą kartą miške pamatę žemuogę tikriausiai vis tiek pirmiausia ieškosite raudonos uogos.

Mes irgi.

Bet gal bent sekundę ilgiau pažiūrėsite į jos lapus.

O paskui – į šalia augančią dilgėlę, kiaulpienę ar garšvą.

Augalus, kuriuos matėte šimtus kartų, tačiau galbūt niekada apie juos negalvojote kaip apie maistą.

Nes kartais naujas atradimas nėra naujas augalas.

Tai seniai pažįstamas augalas, į kurį pagaliau pažiūrėjome kitaip.

Dažniausiai užduodami klausimai apie žemuogių lapus

Ar žemuogių lapai naudojami arbatai?

Taip. Džiovinti žemuogių lapai naudojami žolelių užpilams. Jie gali būti ruošiami atskirai arba derinami su kitomis augalinėmis žaliavomis.

Koks žemuogių lapų arbatos skonis?

Jis skiriasi nuo pačių žemuogių uogų. Lapų užpilas yra labiau augalinis, švelnus ir gali turėti lengvai sutraukiantį poskonį.

Kas yra žemuogių lapuose?

Žemuogių lapuose natūraliai aptinkama įvairių augalinių junginių, tarp jų polifenolių, flavonoidų ir taninų.

Kuo žemuogių lapai gali būti įdomūs mityboje?

Į juos verta žiūrėti kaip į vieną iš daugelio augalinių žaliavų. Skirtingų augalų įtraukimas padeda kurti įvairesnę augalinę mitybą, o kartu gauname ir skirtingų natūraliai augaluose esančių medžiagų.

Ar žemuogių lapai ir uogos yra tas pats?

Ne. Tai skirtingos to paties augalo dalys, todėl skiriasi jų sudėtis, skonis ir įprasti panaudojimo būdai.

Ar dilgėlė, kiaulpienė ir garšva yra valgomi augalai?

Šie augalai turi naudojimo maistui tradiciją. Tačiau laukinius augalus būtina tiksliai atpažinti, rinkti tinkamose vietose ir žinoti, kaip konkreti augalo dalis turi būti paruošiama.

Kas yra GraSole „Augalų karalienės“?

„Augalų karalienės“ – augalinis mišinys, kuriame derinama žemuogė, dilgėlė, kiaulpienė ir garšva. Mišinį galima įtraukti į glotnučius, sultis, salotas, sriubas ir kitus kasdienius patiekalus.