Kiaulpienė – tai žolinis, daugiametis augalas, priklausantis astrinių (Asteraceae) šeimai. Lotyniškai vadinama Taraxacum officinale. Kiaulpienę lengva atpažinti dėl ryškiai geltonų žiedų ir skėčio formos sėklų pūko. Ji išsiskiria gebėjimu greitai daugintis, prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų ir dažnai laikoma tiek naudingu, tiek piktžoliniu augalu.
Augalo išvaizda ir sandara
Kiaulpienė turi stiprią, iki 30 cm ilgio siekiančią liemeninę šaknį. Lapai – lancetiški arba atvirkščiai kiaušiniški, giliai dantyti, sudaro prie žemės prigludusią skrotelę. Iš lapų skrotelės išauga tuščiaviduriai, nešakoti žiedkočiai, kurių viršūnėje formuojasi vienas geltonas žiedynas. Žiedai smulkūs, liežuviški. Po žydėjimo užsimezga sėklos su baltais, pūkuotais skristukais, kurie lengvai nešiojami vėjo.
Paplitimas ir augavietės
Kiaulpienės yra plačiai paplitusios visame Šiaurės pusrutulyje. Lietuvoje jų gausu pievose, pakelėse, soduose, daržuose, parkuose. Joms palankios gerai drenuotos, derlingos, ne per rūgščios dirvos. Augalas atsparus šalčiui, pakenčia sausrą ir greitai plinta atvirose vietose.
Rūšių įvairovė
Lietuvoje auga apie 40–50 kiaulpienių rūšių, tačiau dažniausiai aptinkama paprastoji kiaulpienė (*Taraxacum officinale*). Kitos rūšys skiriasi lapų forma, žiedų dydžiu, sėklų pūko struktūra. Dėl didelio polinkio kryžmintis gamtoje nuolat susidaro hibridai, kuriuos sunku atskirti be specialių žinių.
Gyvavimo ciklas
Kiaulpienės daigai pasirodo pavasarį, kai dirva sušyla iki 10–12 °C. Augalai sparčiai auga, formuoja lapų skroteles. Žydėjimo laikotarpis – nuo balandžio iki birželio, tačiau pavieniai augalai žydi iki rudens. Po žydėjimo subręsta sėklos, kurios vėjas išnešioja dideliais atstumais. Kiaulpienės gali daugintis ir šakniastiebių nuolaužomis.
Ekologinė reikšmė
Kiaulpienės yra svarbus ankstyvas maisto šaltinis bitėms, kitiems vabzdžiams, taip pat paukščiams ir kai kuriems žinduoliams. Jų šaknys gerina dirvožemio struktūrą, nes gilios šaknys purena žemę ir skatina maistinių medžiagų apytaką. Kiaulpienės didina biologinę įvairovę, nes prisideda prie įvairių rūšių išlikimo.
Maistinė ir vaistinė vertė
Naudojamos visos augalo dalys: šaknys, lapai, žiedai. Kiaulpienių lapai yra vitamino C, A, K, kalio, geležies šaltinis. Šaknyse gausu inulino, kuris svarbus žarnyno veiklai. Tradicinėje liaudies medicinoje kiaulpienės naudojamos virškinimui gerinti, kepenų ir inkstų veiklai skatinti, kaip šlapimą varanti priemonė. Prieš vartojant gydomaisiais tikslais, svarbu pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.
Vartojimas kulinarijoje
Kiaulpienių lapai vartojami salotoms, sriuboms, troškiniams. Jauni lapai tinkami žali, vyresni – verdami ar troškinami. Žiedai naudojami džemams, sirupams, kiaulpienių ""medui"" ir vynui gaminti. Džiovintos šaknys malamos ir naudojamos kaip kavos pakaitalas. Kiaulpienės suteikia patiekalams švelniai kartų, gaivinantį skonį.
Kiaulpienės liaudies mene ir simbolikoje
Kiaulpienė dažnai minima lietuvių pasakose, dainose, mįslėse. Ji simbolizuoja trapumą, vaikystę, gamtos atsinaujinimą, norų išsipildymą (pūstelėjus sėklų pūką). Dailėje kiaulpienė vaizduojama kaip pavasario, atgimimo ženklas, dažnai naudojama liaudies meno motyvuose.
Kovos su kiaulpienėmis būdai
Kiaulpienes išnaikinti sunku dėl stiprių šaknų. Mechaniniai būdai – ravėjimas, šaknų kasimas, žolės pjovimas prieš žydėjimą. Cheminės priemonės – selektyvūs herbicidai, tačiau jų naudojimas ribojamas ekologiniuose ūkiuose. Prevencija: vejos tankinimas, reguliarus pjovimas, dirvos gerinimas, kad nesusidarytų palankios sąlygos piktžolėms.
Įdomūs faktai apie kiaulpienę
Kiaulpienės pavadinimas kilo dėl lapų formos, primenančios liūto dantis. Šis augalas sugeba augti net plytelių tarpuose ar skurdžiose dirvose. Kiaulpienės auga visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, o kai kuriose šalyse specialiai auginamos kaip daržovė. Jos žiedų atidarymas ir užsidarymas reaguoja į šviesą ir orų pokyčius.
